- kuldinėti
- 1 kuldinė́ti, -ė́ja, -ė́jo intr. 1. J, Krkn, Zp kėblinėti, vaikštinėti: Dar kuldinė́ja bobutė, bet tik aplink gryčią Srv. Jau kuldinė́ja po ligos Ds. | Kam varai vaikus į trobą: aptaisyk gerai, ir tegul kuldinė́[ja]! Vdk. 2. judėti, krutėti, nenustygti vietoje, mugulinėti: Vaikai po gryčią kuldinė́ja Grž. | refl.: Nesikuldinė́k, bo užsigausi Grž. \ kuldinėti; nusikuldinėti
Dictionary of the Lithuanian Language.